Trupineliai

Sri lankos rytai – labai grazus regionas. Vieni geriausiu pasaulio papludimiu (pries cunami) buvo butent cia. Ilgos beveik balto smelio juostos, kokosu palmes ir melynos bangos. Kas gi gali buti geriau…

Nuo Kolombo iki Trincomalee 257 km, bet kelione autobusu trunka geriausiu atveju 7 valandas. Penktadieni siaip ne taip sumedziojam bilietus i naktini autobusa. Isivinioje i ranksloscius ir visus turimus rubus drebam nuo salcio, nes vairuotojas nusprendzia biski palepinti keleivius A/C saltuku. Bet patirtis byloja, kad saltas autobuso mikroklimatas, tai is tikruju geriausia, kas gali nutikti. Kita diena tuo paciu keliu vaziave draugai uztruko 13 valandu ir dar sugebejo partrenkti drambli.

Atvaziuojam i Trinko ankstyva ryta, dar tamsu ir per pusvaladi siaip ne taip suorganizuojam 2 tuk tukus, kad nugabentu musu kompanija i viesbuti. Keleta kartu sustojame check pointuose, kur kariskiai patikrina dokumentus ir toliau gasdindami ant kelio miegancius sunys birbame link Upuvelli papludimio. Trincomalee man pasirode miestas-vargselis. Cia ne per seniausiai vyko karas tarp sri lankieciu ir tamilu, po to cunami… Miestas atrodo kaip schachmatu lenta: juodi kvadratukai - sienu akmenys, betonas ir siuksles, balti – refugee camps, sudelioti is viena salia kitos suspaustu purvinu palapiniu…

Vis dar tamsoje privaziuojame prie savo viesbutelio. Girdziu, jauciu, kvepuoju jura, bet jos nematau. Tik per visa horizonto linija sviecia zheju valteliu zibureliai. Losiam kortom ir laukiame sauletekio.

Pamazu svinta ir po truputeli is po vandens kaldros pradeda listi saule. Sauletekio spalvos atrodo daug svelnesnes nei saulelydzio, vandenynas ramus kaip ezeras ir as kaip uzsihipnotizavus ziuriu I vis ryskesne tampancia saule ir plaukiu plaukiu plaukiu. Kai pagaliau sustoju atsigrezt – pamatau kad esu gerame puskilometryje nuo kranto. Laimei, sake kad rykliu cia per daug nebuna J

Po sauletekio pasimaudymo, jogos pratimu ir meditaciju papludymyje ishsiskirstome po kambariukus, kurie yra 100 metru nuo vandens ir langais ziuri tiesiai i melyna stebukla.

Diena praeina ramiai, skaitom, zaidziam tinklini, futbola, maudomes, taskomes bei lipdom is smelio megstamiausia sri lankos gyvuna – drezuka, kuri pavadinam Hose Hernandez de Upuvelli. O vakare I papludymi sunesiojame kokoso riesutu kevalus, sausus palmiu lapus bei alkoholio butelius ir sukuriame didziuli lauza. Gaila, kad ilgai netenka juo dziaugtis, nes daugus nusprendzia siek tiek palaistyti smeletus krantus.

Musu kompanija visai nemaza – 17 zmoniu, is skirtingu pasaulio kampeliu. Pasisliepe nuo lietaus dainuojame savo saliu dainas ir zaidziame keista “I have never ever” zaidima, kuris i gala pavirsta seksualinio gyvenimo patirties dalinimusi.

O kita diena – valanda trunkanti kelione motorine valtinimi i Pigeon sala. Is tolo pamatome maza salele, kurios krantai akina savo baltumu. Dziugaujam, kad atradome iki siol nematyto baltumo smeli, bet prisiartinus prie salos paaiskeja, kad tai ne smelis, bet koralai. Dalinames keliais ishsinuomotais nardymo komplektais ir zavimes pasakisko grozio koralu rifais ir milijonais spalvotu zuvyciu. Pertraukose zaidziame mafija.

Jokiu incindentu su tamilu tigrais neapturime. Viskas geriau nei gerai.

Rodyk draugams

Nuo vakar dienos turime nauja butoka – dana vardu Rasmus. Su siaubinga sukuosena, bet, tikiekimes, gera sirdimi.

Ir dar, savaitgali, nepaisant visu sri lankieciu grasinimu ir gasdinimu keliaujam i tamilu tigru valdoma teritorija – Trinkomalee. Trumpai tariant, tamilu tigrai– tai teroristine grupuote, valdanti Sri lankos siaure ir siekianti ikurti nepriklausoma valstybe. Tuo tikslu jie jau beveik 30 metu organizuoja ispuolius, dazniausiai orientuotus i zymius politinius veikejus. Paskutinis buvo pries pora menesiu Kolombe, kai buvo nusautas Sri Lankos uzsienio reikalu ministras.

Rodyk draugams

Pakeli kelnes iki keliu, nusiemi batus ir shliop shliop shliop i darba. Per lietaus siena, tarp besishypsanciu skieciu, maiseliu ant galvos ir mazais namukais pavirtusiu triraciu mopedu, nuleistom uzuolaidom.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Penktadieni islydejom Hajime – mylimiausia, linksmiausiai ir rupestingiausia musu namo vyra. Kadangi tam, kad patekti I Kolombo oro uosta, reikia moketi, tai teko panaudoti nemazai taktiku ir strategiju, kad praeiti pro kelis bilietu tikrinimo punktus oro uoste nemokamai. Paskutines Hajime minutes Sri lankoje, praleidziame besijuokdami, vaizduodami zhuvytes ir fotografuodami musu silly faces, bei vaikstant ilgu oro uosto koridoriumi ir bandant ishmokyti Oana grazios eisenos.

Po oro uosto prisijungiam prie kitu stazhuotoju, shvencianciu gimtadieni naujame Kolombo klube. Pirmas ispudis iejus i kluba – ne, tai negali buti Sri lanka. Klube nieko labai ypatingo nera – tiesiog standartinis klubas, kuri galetumet isivaizduoti, didelis, dvieju aukstu su geromis sviesom ir muzika ir atsipalaidavusia publika. Jis sukelia daug teigiamu emociju musu kompanijoje, nes tokiu vietu Kolombe tiesiog nebuvo. Ten pat pirma karta pamatau vietines merginas (lanbai) trumpais sijonais :)

Toliau - savaitgalis poilsio Unawatunoje. Tai puiki vietele Sri lankos pietuose, smarkiai nukentejusi nuo cunamio. Dabar ji pamazu atsiststato. Bet bunant ten ir matant apgriuvusias sienas, kartais uzlipant ant namo plytos vandenyne, negalejau nustotyti mastyti apie tai, ka gi reiskia per viena minute prarasti viska, ka turi.  Prarasti artimuosius, namus, darba, matyti kaip rojaus kampelis vyksta pragaru… Ir ka reiskia atrasti jegas ir kurti viska is naujo. Bet zmones atranda, ir stato, ir kuria. Sestadienio vakare po cunamio atsidare vienas is papludimio restoranu/baru - Happy banana i kuri planuojame nueti po didziules vakarienes ant vandenyno kranto. Putuojancios bangos laizydamos smeletus krantus, pavercia juos didziuliu veidrodziu, jura dainuoja savo ritminga daina, dega zvakes ir pirma karta per mano buvimo Sri lankoje menesius uz vieno stalo susirenka beveik 20 stazhuotoju is 12 saliu.

Po gardaus maisto, drinking games'u ir ilgu diskusiju ineriam i Happy banana liksmybes. Uzvedanti muzika, daug zmoniu (nes kitos vietos ta proga atsauke visus vakarelius), fejerverkai (pasakiskai grazu, prie pat vandenyno, bet kai jie pradeda sprogti keliuose metruose nuo taves, pasidaro siek tiek nejauku. Buvo keleta momentu, kai tiesiog lekem kuo toliau, kai slaptasis fejerveku agentas, be jokio ispejimo padegdavo juos pries pat nosi). Kai bare pasidaro per mazai vietos, mes vieninteliai sokius tesiam uz baro ribu,  keliant smelio debesius ir turint absoliucia begalybe erdves bet kokiems judesiams. Vien tik smelio nepakanka, reikia vandens. Todel susikabine uz ranku tiesiog ilekiam i bangas. Sulaukiam labai daug aplinkiniu demesio, ir netgi kita diena zygiuojant per papludymi neretai tenka isgirsti. Hello, how are you? I saw you dancing yesterday. Very beautiful. Paryciais keliaujant i savo jauku viesbuteli dainuojame himnus slapiems Eastern Europe ir Afrika herojams ir naujaji hita, perdainuota is “Love is in the air” – “Sand is everywhere, everywhere I look around”. Ir is tiesu, ryte nepavyksta isvengti valanda trunkancio smelio is drabuziu salinimo proceduros.

Ir dar kazkaip keistai atsipalaiduoju si savaitgali. Sugebu pamesti savo sliopkes (todel visa sestadieni vaikstau basa), uzmirstu, bet po to atrdandu kelnes, mobilke ir tashe…

Valio savaitgaliams!

Rodyk draugams